Prano Daunio gyvenimas ir veikla Pranas Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos rajone, Vyžuonų valsčiuje, Paneveržio kaime. Tik dvejus metus vaikui buvo lemta džiaugtis motinos globa - ji mirė. Tėvas su vyresniuoju broliu išvažiavo uždarbiauti į Odesą ir dingo Pirmojo pasaulinio karo verpetuose. Pranas gyveno pas dėdę, piemenavo, dirbo ūkio darbus. Vėliau tai atsispindės ir jo kūryboje. 1919 m. birželio mėn. P. Daunys išėjo į Lietuvos kariuomenės savanorius. Tų pačių metų rudenį savanoris pirmą kartą sužeidžiamas ir patenka į ligoninę. Bet čia ilgai neužsibūna vėl kovos savanorių gretose. 1922 m. P. Daunys perkeliamas į Ukmergės apskritį. Oficialiai Lietuva su Lenkija tuo metu jau nekariavo, tačiau neutralioje 12 km zonoje vyko dažni susišaudymai ir kovos veiksmai. 1923 m. Trijų karalių naktį P. Daunys su kitais kareiviais puola lenkų partizanų užimtą kaimą. Netoliese sprogusi granata jį sunkiai sužeidžia į galvą. P Daunys netenka regėjimo. Apsigyvena Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje, tačiau toks gyvenimas savanoriui atrodo niūrus ir be perspektyvų. 1925 m. P. Daunys dar su keliais aklaisiais išvyko mokytis į Rygos aklųjų institutą (taip tuomet vadinosi Rygos aklųjų mokykla). Turėdamas dvidešimt penkerius metus, P. Daunys ne tik išmoko Brailio raštą, bet ir pirmą kartą atsisėdo prie fortepijono. 1926 m., grįžęs į Lietuvą, pradėjo aktyviai veikti jos neregių labui: rūpinosi Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimu, pats jame aktyviai dalyvavo, 1927 m. pabaigoje lietuvių kalbai pritaikė Brailio raštą. P. Daunys daug nuveikė, kad būtų įkurtas Kauno aklųjų institutas, vėliau - kad jo auklėtiniai gautų gerą bendrąjį ir muzikinį išsilavinimą. Nuo 1928 metų P.Daunio gyvenimas glaudžiai susijęs su Kauno aklųjų institutu. Čia jis akluosius mokė muzikos, ieškojo ir į institutą kvietė atskirų muzikos sričių specialistus. P. Daunys yra daug nusipelnęs ne tik Lietuvos aklųjų, bet ir kurčiųjų labui. Jis buvo vienas iš 1938 m. įsteigtos Lietuvos kurčių-nebylių globos draugijos iniciatorių. 1938 - 1940 m. buvo šios draugijos valdybos narys. Po 1944 m., Lietuvą antrą kartą okupavus Sovietų imperijai, P. Daunys buvo išstumtas iš aktyvios visuomeninės veiklos. Nuo 1951 m. beveik iki pat gyvenimo pabaigos jis dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku. P. Daunys mirė 1962 m. liepos 13 dieną. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo išleistos trys P. Daunio knygos: "Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo", Kaunas, 1933, "Ties likimo sostu" (novelės), Kaunas, 1937, "Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris", Kaunas, 1940. 1928 - 1940 m. žurnaluose "Mūsų aklieji", "Aklųjų dalia" bei kitoje Lietuvos periodikoje P. Daunys publikavo straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius, kėlė pažangias jų organizuoto sąjūdžio idėjas. |