Pra­no Dau­nio gy­ve­ni­mas ir veik­la

Pra­nas Dau­nys gi­mė 1900 m. rug­sė­jo 16 d. Ute­nos ra­jo­ne, Vy­žuo­nų val­s­čiu­je, Panever­žio kai­me. Tik dve­jus me­tus vai­kui bu­vo lem­ta džiaug­tis mo­ti­nos glo­ba - ji mi­rė. Tė­vas su vy­res­niuo­ju bro­liu iš­va­žia­vo už­dar­biau­ti į Ode­są ir din­go Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ver­pe­tuo­se. Pra­nas gy­ve­no pas dė­dę, pie­me­na­vo, dir­bo ūkio dar­bus. Vė­liau tai at­sis­pin­dės ir jo kū­ry­bo­je. 1919 m. bir­že­lio mėn. P. Dau­nys išė­jo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rius. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį sa­va­no­ris pir­mą kar­tą su­žei­džia­mas ir pa­ten­ka į li­go­ni­nę. Bet čia il­gai neuž­si­bū­na – vėl kovos savanorių gretose. 1922 m. P. Dau­nys per­ke­lia­mas į Uk­mer­gės ap­sk­ri­tį. Ofi­cia­liai Lie­tu­va su Len­ki­ja tuo me­tu jau ne­ka­ria­vo, ta­čiau neut­ra­lio­je 12 km zo­no­je vy­ko daž­ni su­si­šau­dy­mai ir kovos veiksmai. 1923 m. Tri­jų ka­ra­lių nak­tį P. Dau­nys su ki­tais ka­rei­viais puo­la len­kų par­ti­za­nų užim­tą kai­mą. Ne­to­lie­se sp­ro­gu­si gra­na­ta jį sun­kiai su­žei­džia į gal­vą. P Dau­nys ne­ten­ka re­gė­ji­mo. Ap­si­gy­ve­na Kau­ne įkur­ta­me ka­ro in­va­li­dų ben­d­ra­bu­ty­je, ta­čiau toks gy­ve­ni­mas sa­va­no­riui at­ro­do niū­rus ir be per­s­pek­ty­vų. 1925 m. P. Dau­nys dar su ke­liais ak­lai­siais iš­vy­ko mo­ky­tis į Ry­gos ak­lų­jų in­s­ti­tu­tą (taip tuo­met va­di­no­si Ry­gos ak­lų­jų mo­kyk­la). Tu­rė­da­mas dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus, P. Dau­nys ne tik iš­mo­ko Brai­lio raš­tą, bet ir pir­mą kar­tą at­si­sė­do prie for­te­pi­jo­no.

1926 m., grį­žęs į Lie­tu­vą, pra­dė­jo ak­ty­viai veik­ti jos ne­re­gių la­bui: rū­pi­no­si Lie­tu­vos ak­lų­jų su­va­žia­vi­mo or­ga­ni­za­vi­mu, pats ja­me ak­ty­viai da­ly­va­vo, 1927 m. pa­bai­go­je lie­tu­vių kal­bai pri­tai­kė Brai­lio raš­tą. P. Dau­nys daug nu­vei­kė, kad bū­tų įkur­tas Kau­no ak­lų­jų in­s­ti­tu­tas, vė­liau - kad jo auk­lė­ti­niai gau­tų ge­rą bendrąjį ir mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

 Nuo 1928 me­tų P.Dau­nio gy­ve­ni­mas glau­džiai su­si­jęs su Kau­no ak­lų­jų in­s­ti­tu­tu. Čia jis ak­luo­sius mo­kė mu­zi­kos, ieš­ko­jo ir į in­s­ti­tu­tą kvie­tė at­s­ki­rų mu­zi­kos sri­čių spe­cia­lis­tus.

 P. Dau­nys yra daug nu­si­pel­nęs ne tik Lie­tu­vos ak­lų­jų, bet ir kur­čių­jų la­bui. Jis bu­vo vie­nas iš 1938 m. įs­teig­tos Lie­tu­vos kur­čių-ne­by­lių glo­bos drau­gi­jos ini­cia­to­rių. 1938 - 1940 m. bu­vo šios drau­gi­jos val­dy­bos na­rys.

  Po 1944 m., Lie­tu­vą an­t­rą kar­tą oku­pa­vus So­vie­tų im­pe­ri­jai, P. Dau­nys bu­vo iš­s­tum­tas iš ak­ty­vios vi­suo­me­ni­nės veik­los. Nuo 1951 m. be­veik iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos jis dir­bo Kau­no ga­my­bi­nia­me ak­lų­jų mo­ky­mo kom­bi­na­te dar­bi­nin­ku na­mu­di­nin­ku.

 P. Dau­nys mi­rė 1962 m. lie­pos 13 die­ną. Pa­lai­do­tas Kau­ne, Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se. 

 Ket­vir­ta­ja­me praė­ju­sio am­žiaus de­šim­t­me­ty­je bu­vo iš­leis­tos trys P. Dau­nio kny­gos:

"Var­go ke­liais: at­si­mi­ni­mai iš ko­vų dėl nep­rik­lau­so­my­bės ir ak­lų­jų gy­ve­ni­mo", Kau­nas, 1933,

"Ties li­ki­mo sos­tu" (no­ve­lės), Kau­nas, 1937,

"Be­nius Va­na­gas ar­ba taip au­go Lie­tu­vos sa­va­no­ris", Kau­nas, 1940. 

 1928 - 1940 m. žur­na­luo­se "Mū­sų ak­lie­ji", "Ak­lų­jų da­lia" bei ki­to­je Lie­tu­vos pe­rio­di­ko­je P. Dau­nys pub­li­ka­vo st­raip­s­nių apie ak­luo­sius bei kur­čiuo­sius, kė­lė pa­žan­gias jų or­ga­ni­zuo­to są­jū­džio idė­jas.