Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

ŠVENTĖ SIELAI

 

Vasaros dangus ramus, saulėtas. Skaidri žydrynė tik ir vilioja visa siela ir kūnu panirti į gerumą. Po šiuo idilišku dangumi ir žemė nuostabiai puiki. 

Mišias aukojo mons. J. AntanavičiusAutobusus apglėbia sodri žaluma. Jų daug, bet visiems čia vietos užteks. Neskubėdami rieda pievų keliais, o medžių šakos vėsiais savo delnais glamonėja jų įkaitusias nugaras. Diena išties karšta. Pro šalį šmėsteli žali medžių gojeliai. Šalikelėje susimąstę stūkso mediniai vėjo malūnai. Vieni puikuojasi savo didumu, kiti - gražūs ir mieli nedidukėmis formomis. Ir arčiau, ir toliau sušmėžuoja tvarkingos sodybos. Taip, tai Lietuva, toji etnografinė - tiek apdainuota, tiek apraudota. Autobusai sustoja, pasiekę miestelio teritoriją. Iš jų pasipila žmonės, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai, atvykę į savąją maldos dieną. Lietuvos liaudies buities muziejus, esantis Rumšiškėse (Kaišiadorių raj.), svetingai atvėrė vartus jubiliejinei 20 - ajai aklųjų maldos dienai. Nuostabu - juk tai vienas didžiausių ir daugiausia eksponatų turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Įsikūręs prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje, jis užima dviejų šimtų hektarų plotą. Muziejus atspindi XVIII a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas. Jis įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Gal toji šimtametė įspūdingo dydžio, šakota, daugybe ataugų ataugėlių kerojanti liepa (vienas jos šonas, tikriausiai, per audras labai nukentėjęs), gal toji liepa - buvusio kaimo simbolis? Ji dar labai tvirta, pilna gyvybės, paukščių čiulbesio, stovi miestelio centre greta varpinės. Miestelyje yra visko, ko gali prisireikti žmogui: mokykla, turgus, karčema, įvairiausios krautuvėlės, karstinė, varpinė ir, savaime aišku, - bažnyčia. Šią muziejaus miestelio bažnyčią 2011 m. gegužės šeštąją pašventino ir pirmąsias Mišias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. O šių metų birželio aštuntąją galingu unisonu skamba naujosios bažnyčios skliautus drebindamas aklųjų viešpaties maldos kreipinys "Tėve mūsų" (Juozas Bartkus). Skamba aiškus susijaudinusio monsinjoro Juozapo Antanavičiaus balsas. Šiandien jis aukoja šventąsias Mišias, laimindamas akluosius, jų šeimas, bičiulius. Šis nenuilstantis kunigas, aklųjų maldos dienos sumanytojas, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas, jau dvidešimtąjį kartą drauge su didžiuliu būriu maldininkų nuolankiai kreipiasi į Aukščiausiąjį: "Dieve, būk mums gailestingas." Smilkalai, sumišę su sakuoto medžio kvapu, sukuria ypatingą šventadienišką nuotaiką. Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios atsiradimo istorija šiame Rumšiškių muziejuje labai įdomi. Tai senosios Sasnavos bažnyčios, statytos 1817 metais ir nugriautos 1952-54 metais, prototipas. Pasitelkus istorinę, ikonografinę ir archyvinę medžiagą, taip pat įvairių sričių specialistų darbą, buvo atkurtas šis jau prarastas, bet labai vertingas architektūros paminklas. Bažnyčios sienos suręstos senoviniu principu - iš rąstų. Sienojai aptašyti tik vidinėje, lankytojams matomoje, pusėje. Aišku, bažnyčios architektūroje nemažai ir šiuolaikiškumo - antai grindys išlietos betonu. Bažnyčios statyba finansuota Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo programos lėšomis. 

Po Mišių iš miestelio šventė persikėlė į Dzūkijos regione esančią sodybą. Pasivaišinę kareiviška koše, renginio dalyviai klausėsi koncerto po tuo gražiuoju skaidriai žydru Lietuvos dangumi. Įsitaisė, kur kam patiko: ant žolės, ant atsivežtinių paklotų, ant medinių sodybos suolų. Kam noro užteko - pasišokti galėjo į valias. Tarmių metams skirtame festivalyje konkurse "Čiulbėk paukštela, čiulbėk" klausytojus džiugino LASS folkloro ansambliai ir liaudiškos muzikos kapelos. Ir skriejo viršum džiūstančio šieno pradalgių drauge su vasaros pievų kvapais dainų aidai, muzikos žaismas. Netoliese įsikūrė tautodailininkų mugė. Buvo pristatytas liečiamasis "Tauragnų sodybos" maketas. Renginiai baigėsi ekskursija po Aukštaitijos regioną. 

Bet pakalbinkime nenuilstantį šių dienų organizatorių, optimistą, visą dvidešimtmetį besirūpinantį, kad aklųjų maldos dienos viena už kitą būtų geresnės, - Juozą Valentukevičių

- Kokios mintys ir jausmai užplūdo organizuojant šią jubiliejinę aklųjų maldos dieną? 

- Iš tiesų užplūdo labai įvairios mintys, bet visų pirma džiaugsmas, kad mus sutiko priimti Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Sumanymas organizuoti maldos dieną kilo čia, nes norėjosi, kad į jubiliejinę 20-ąją maldos dieną atvyktų kuo daugiau žmonių, o tokiam renginiui, suprantama, reikalinga didelė erdvė. Jau prieš metus buvo pradėta šnekėtis su muziejaus darbuotojais. Susitikome, bandravome. Jie buvo labai geranoriški ir iš karto sutiko priimti mūsų didžiulį būrį. Na, o organizaciniai jausmai - labai įvairūs: nerimas, kad viskas pavyktų, džiaugsmas, kai pasiseka. Džiugu, kad Lietuvos dvasininkai suprato neregių lūkesčius ir išimties tvarka leido Mišias aukoti muziejaus teritorijoje esančioje Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčiaŠv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. Kitų rupesčių, manyčiau, neverta minėti, svarbiausia, kad viskas pavyko taip, kaip buvo planuota. O paskutiniai organizaciniai darbai vyko dar ir išvakarėse, žinoma, daugiau jau buitiniai. Kai atvažiuoja didelė žmonių minia, labai svarbu, kad būtų patenkinti patys pagrindiniai poreikiai. 

Tų jausmų yra be galo daug. Mąstau apie žmones, kuriems ši išvyka, galbūt, yra vienintelė metuose. Juk tai puiki galimybė susitikti, pabūti drauge, pabendrauti, prisiminti, susikaupti maldoje. 

- Kaip šiandien prisimenate pradžią? Ar tuomet tikėjotės, jog maldos diena bus tokia populiari? 

- Kai organizavau pirmąją maldos dieną, tikrai nemaniau, kad visa tai įgaus tokį didelį mastą. Tikėjau, kad ši šventė vyks ir vėliau, bet kad taps tokiu, sakyčiau, masiškiausiu aklųjų renginiu Lietuvoje, tikrai nesitikėjau. Jeigu į pirmąją maldos dieną, surengtą 1994 metais vasario mėnesį Šiluvoje, susirinko tiktai vilniečiai ir panevėžiečiai, taip pat vietiniai žmonės, tai organizuojant vėlesnes maldos dienas, dalyvių sparčiai daugėjo. Tai buvo labai netikėta ir malonu. Nuo pirmosios maldos dienos Šiluvoje, kur buvo maždaug iki dviejų šimtų dalyvių, iki dvidešimtosios Rumšiškėse, kai dalyvių skaičius pasiekė 650, praėjo ne tiek jau mažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja jau iš visos Lietuvos. Dalyvių gausa labiausiai gali pasigirti Klaipėdos ir Šiaulių krašto neregiai bei silpnaregiai. 

- Ar per tuos metus niekad neaplankė pesimistinės nuotaikos: gal pernelyg sunki ši savanoriška iniciatyva? 

- Kritęs į balą, sausas nekelsi. Minčių, aišku, būta įvairiausių. Nėra renginio be rūpesčių. Juos privalu įveikti. Į talką ateina patirtis, įgyta per dvidešimt metų. Ne, man tai nėra našta. Tiksliau, tai maloni našta. Tą naštą palengvina po renginio gražūs atsiliepimai, išgirsti džiaugsmingi balsai telefono ragelyje ar elektroniniame laiške parašyti malonūs žodžiai. 

- Kaip reaguotumėte į kritiką, jei tokią išgirstumėte, apie maldos dieną? 

- Be kritikos nėra pažangos. Iš tiesų mes kritikos sulaukiame. Būna netgi labai rimtos. Tačiau nėra paprasta įtikti tokiam didžiuliam žmonių būriui. Dėl Mišių nesusipratimų niekada nebūna. Bet kultūrinėje programoje nesklandumų pasitaiko. Nuoširdžiai stengiamės visa išspręsti. Džiugu, kad priekaištų mažėja. Puikiai darbuojasi atvažiuojančių grupių vadovai. Jie patys organizuoja transportą norintiems atvažiuoti į maldos dienas žmonėms. Fondui už jį mokėti nereikia. Taigi rimtų nusiskundimų nesulaukiame, o tobulinti renginį visada būtina. 

- Gal turite naujų sumanymų maldos dienos darbotvarkėje? O gal tradicijų tąsa yra šios šventės ašis? 

- Taip, turime ir naujų minčių, tačiau pagrindiniai akcentai liks. Maldos diena - dvasinis susikaupimas, prisiminimas jau išėjusių brangių mums žmonių. Tai akcentavome pačioje veiklos pradžioje, tai akcentuojame ir dabar. Na, o nauja yra tai, kad kiekvienais metais maldos diena organizuojama vis kitoje vietoje. Mūsų maldos diena yra peržengusi Lietuvos ribas. Buvo ir pas tautiečius Lenkijoje Punsko apskrityje. Tautiečių esama ir čia pat, Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje. Manau, kad irgi reikėtų to nepamiršti. Be to, kiekviena maldos diena yra siejama su svarbiu kultūriniu įvykiu ar sukaktimi. Tos datos svarbios ne vien akliesiems, o ir bendrai Lietuvos kultūrai. Na, bet visko atskleisti tikriausiai nereikėtų, tegul lieka nedidelė intriga. Galiu tik pasakyti, kad jau galvojama apie kitų metų renginius. Džiaugiuosi, kad patys maldos dienų dalyviai mums siūlo temas ar vietoves, kur turėtų šventė įvykti. Keletas renginių yra pasiūlytų ne mūsų rengėjų, o būtent pačių dalyvių. Gaila, kad pernai nebuvo galimybės nuvykti į Tytuvėnus dėl ten praūžusio gaisro. 

- Ko palinkėtumėte maldos dienose dalyvaujantiems žmonėms? 

- Supratimo. Supratimo ir geranoriškumo. Jo yra, bet, matyt, niekada nebus per daug. 

- O ko palinkėtumėte sau, kaip organizatoriui? 

- Vis aplanko mintis apie naują organizatorių. Tuomet pūsteltų gaivesnių vėjų. Esu kalbinęs keletą žmonių, tačiau konkrečių atsakymų nesu sulaukęs. Žinoma, norėčiau savo patirtimi dalintis su tuo nauju iniciatyviu žmogumi. Bet jei bus lemta dirbti ir toliau šį savanorišką darbą, nuoširdžiai darbuosiuos drauge su mūsų gerbiamu monsinjoru J. Antanavičiumi ir kitais geranoriškais pagalbininkais. Labai norėčiau padėkoti regionų centrų vadovams, LASS filialų vadovams, LASS respublikiniam centrui, o Danutei Cidzikienei - asmeninė mano padėka. Dėl šių nuoširdžių žmonių pagalbos maldos dienos tampa vis kokybiškesnės. 

- Smalsu sužinoti, kaip jūs patekote į šios veiklos sūkurius? 

- Organizatoriaus darbas užklupo netikėtai. 1993 metų kovo 1 dieną pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus vedėju. Tvarkydamas dokumentus, kuriuos paveldėjau iš šviesaus atminimo Juozo Karlikausko, radau daug medžiagos, priklausančios Katalikiškajam Prano Daunio fondui. Paskambinau šio fondo prezidentui monsinjorui J. Antanavičiui ir pasiteiravau, ką su tais dokumentais daryti, norėjau perduoti jam. Bet monsinjoras tiesiai šviesiai pasakė: "Tu Juozas, aš Juozas ir išėjusysis fondo narys Juozas. Mes privalome perimti šį darbą." Dar paprašė padėti suorganizuoti antrąjį fondo suvažiavimą, kuris įvyko 1993 metų rugpjūčio dvidešimtą dieną. Suvažiavimo metu artimiau susipažinome ir monsinjoras pasiūlė man šią savanorišką veiklą. Pamaniau, jog pradėtas darbas turi būti tęsiamas, ir sutikau. Labai norėčiau, kad ir po mūsų ši veikla tęstųsi, aišku, jei žmonėms viso to reikės, o patirtis sako, kad reikės.

         

 

Grįžti į naujienų puslapį

Aprašas: Aprašas: C:\Users\lile\Documents\Mano_dok\kpdf.lt\naujienos\images\rodykle1.jpg