Vasaros dangus ramus, saulėtas. Skaidri žydrynė tik ir vilioja
visa siela ir kūnu panirti į gerumą. Po šiuo idilišku dangumi ir žemė
nuostabiai puiki.
Autobusus
apglėbia sodri žaluma. Jų daug, bet visiems čia vietos užteks. Neskubėdami
rieda pievų keliais, o medžių šakos vėsiais savo delnais glamonėja jų
įkaitusias nugaras. Diena išties karšta. Pro šalį šmėsteli žali medžių
gojeliai. Šalikelėje susimąstę stūkso mediniai vėjo malūnai. Vieni
puikuojasi savo didumu, kiti - gražūs ir mieli nedidukėmis formomis. Ir
arčiau, ir toliau sušmėžuoja tvarkingos sodybos. Taip, tai Lietuva, toji
etnografinė - tiek apdainuota, tiek apraudota. Autobusai sustoja, pasiekę
miestelio teritoriją. Iš jų pasipila žmonės, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių
sąjungos nariai, atvykę į savąją maldos dieną. Lietuvos liaudies buities
muziejus, esantis Rumšiškėse (Kaišiadorių raj.),
svetingai atvėrė vartus jubiliejinei 20 - ajai
aklųjų maldos dienai. Nuostabu - juk tai vienas didžiausių ir daugiausia eksponatų
turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Įsikūręs prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje, jis
užima dviejų šimtų hektarų plotą. Muziejus atspindi XVIII a. pabaigos - XX
a. pirmosios pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos,
Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, valstiečių bei miestelėnų
buitį, darbus, tradicijas. Jis įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Gal
toji šimtametė įspūdingo dydžio, šakota, daugybe ataugų ataugėlių kerojanti
liepa (vienas jos šonas, tikriausiai, per audras labai nukentėjęs), gal
toji liepa - buvusio kaimo simbolis? Ji dar labai tvirta, pilna gyvybės,
paukščių čiulbesio, stovi miestelio centre greta varpinės. Miestelyje yra
visko, ko gali prisireikti žmogui: mokykla, turgus, karčema, įvairiausios
krautuvėlės, karstinė, varpinė ir, savaime aišku, - bažnyčia. Šią muziejaus
miestelio bažnyčią 2011 m. gegužės šeštąją pašventino ir pirmąsias Mišias
aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. O šių metų
birželio aštuntąją galingu unisonu skamba naujosios bažnyčios skliautus
drebindamas aklųjų viešpaties maldos kreipinys "Tėve mūsų"
(Juozas Bartkus). Skamba aiškus susijaudinusio monsinjoro Juozapo
Antanavičiaus balsas. Šiandien jis aukoja šventąsias Mišias, laimindamas
akluosius, jų šeimas, bičiulius. Šis nenuilstantis kunigas, aklųjų maldos
dienos sumanytojas, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas, jau
dvidešimtąjį kartą drauge su didžiuliu būriu maldininkų nuolankiai
kreipiasi į Aukščiausiąjį: "Dieve, būk mums gailestingas."
Smilkalai, sumišę su sakuoto medžio kvapu, sukuria ypatingą šventadienišką
nuotaiką. Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios atsiradimo istorija šiame
Rumšiškių muziejuje labai įdomi. Tai senosios Sasnavos bažnyčios, statytos
1817 metais ir nugriautos 1952-54 metais, prototipas. Pasitelkus istorinę,
ikonografinę ir archyvinę medžiagą, taip pat įvairių sričių specialistų
darbą, buvo atkurtas šis jau prarastas, bet labai vertingas architektūros
paminklas. Bažnyčios sienos suręstos senoviniu principu - iš rąstų.
Sienojai aptašyti tik vidinėje, lankytojams matomoje, pusėje. Aišku,
bažnyčios architektūroje nemažai ir šiuolaikiškumo - antai grindys išlietos
betonu. Bažnyčios statyba finansuota Lietuvos vardo tūkstantmečio
paminėjimo programos lėšomis.
Po Mišių iš miestelio šventė persikėlė į Dzūkijos regione
esančią sodybą. Pasivaišinę kareiviška koše, renginio dalyviai klausėsi
koncerto po tuo gražiuoju skaidriai žydru Lietuvos dangumi. Įsitaisė, kur
kam patiko: ant žolės, ant atsivežtinių paklotų, ant medinių sodybos suolų.
Kam noro užteko - pasišokti galėjo į valias. Tarmių metams skirtame
festivalyje konkurse "Čiulbėk paukštela,
čiulbėk" klausytojus džiugino LASS folkloro ansambliai ir liaudiškos
muzikos kapelos. Ir skriejo viršum džiūstančio šieno pradalgių drauge su
vasaros pievų kvapais dainų aidai, muzikos žaismas. Netoliese įsikūrė
tautodailininkų mugė. Buvo pristatytas liečiamasis "Tauragnų
sodybos" maketas. Renginiai baigėsi ekskursija po Aukštaitijos
regioną.
Bet pakalbinkime nenuilstantį šių dienų organizatorių,
optimistą, visą dvidešimtmetį besirūpinantį, kad aklųjų maldos dienos viena
už kitą būtų geresnės, - Juozą Valentukevičių.
- Kokios mintys ir jausmai užplūdo organizuojant šią
jubiliejinę aklųjų maldos dieną?
- Iš tiesų užplūdo labai įvairios mintys, bet visų pirma
džiaugsmas, kad mus sutiko priimti Lietuvos liaudies buities muziejus
Rumšiškėse. Sumanymas organizuoti maldos dieną kilo čia, nes norėjosi, kad
į jubiliejinę 20-ąją maldos dieną atvyktų kuo daugiau žmonių, o tokiam
renginiui, suprantama, reikalinga didelė erdvė. Jau prieš metus buvo
pradėta šnekėtis su muziejaus darbuotojais. Susitikome, bandravome.
Jie buvo labai geranoriški ir iš karto sutiko priimti mūsų didžiulį būrį.
Na, o organizaciniai jausmai - labai įvairūs: nerimas, kad viskas pavyktų,
džiaugsmas, kai pasiseka. Džiugu, kad Lietuvos dvasininkai suprato neregių
lūkesčius ir išimties tvarka leido Mišias aukoti muziejaus teritorijoje
esančioje Šv.
Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. Kitų rupesčių,
manyčiau, neverta minėti, svarbiausia, kad viskas pavyko taip, kaip buvo
planuota. O paskutiniai organizaciniai darbai vyko dar ir išvakarėse,
žinoma, daugiau jau buitiniai. Kai atvažiuoja didelė žmonių minia, labai
svarbu, kad būtų patenkinti patys pagrindiniai poreikiai.
Tų jausmų yra be galo daug. Mąstau apie žmones, kuriems ši
išvyka, galbūt, yra vienintelė metuose. Juk tai puiki galimybė susitikti,
pabūti drauge, pabendrauti, prisiminti, susikaupti maldoje.
- Kaip šiandien prisimenate pradžią? Ar tuomet tikėjotės,
jog maldos diena bus tokia populiari?
- Kai organizavau pirmąją maldos dieną, tikrai nemaniau, kad
visa tai įgaus tokį didelį mastą. Tikėjau, kad ši šventė vyks ir vėliau,
bet kad taps tokiu, sakyčiau, masiškiausiu aklųjų
renginiu Lietuvoje, tikrai nesitikėjau. Jeigu į pirmąją maldos dieną,
surengtą 1994 metais vasario mėnesį Šiluvoje, susirinko tiktai vilniečiai
ir panevėžiečiai, taip pat vietiniai žmonės, tai organizuojant vėlesnes
maldos dienas, dalyvių sparčiai daugėjo. Tai buvo labai netikėta ir malonu.
Nuo pirmosios maldos dienos Šiluvoje, kur buvo maždaug iki dviejų šimtų
dalyvių, iki dvidešimtosios Rumšiškėse, kai dalyvių skaičius pasiekė 650,
praėjo ne tiek jau mažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja jau iš visos
Lietuvos. Dalyvių gausa labiausiai gali pasigirti Klaipėdos ir Šiaulių
krašto neregiai bei silpnaregiai.
- Ar per tuos metus niekad neaplankė pesimistinės nuotaikos:
gal pernelyg sunki ši savanoriška iniciatyva?
- Kritęs į balą, sausas nekelsi. Minčių, aišku, būta
įvairiausių. Nėra renginio be rūpesčių. Juos privalu įveikti. Į talką
ateina patirtis, įgyta per dvidešimt metų. Ne, man tai nėra našta.
Tiksliau, tai maloni našta. Tą naštą palengvina po renginio gražūs
atsiliepimai, išgirsti džiaugsmingi balsai telefono ragelyje ar
elektroniniame laiške parašyti malonūs žodžiai.
- Kaip reaguotumėte į kritiką, jei tokią išgirstumėte, apie
maldos dieną?
- Be kritikos nėra pažangos. Iš tiesų mes kritikos sulaukiame.
Būna netgi labai rimtos. Tačiau nėra paprasta įtikti tokiam didžiuliam
žmonių būriui. Dėl Mišių nesusipratimų niekada nebūna. Bet kultūrinėje
programoje nesklandumų pasitaiko. Nuoširdžiai stengiamės visa išspręsti.
Džiugu, kad priekaištų mažėja. Puikiai darbuojasi atvažiuojančių grupių
vadovai. Jie patys organizuoja transportą norintiems atvažiuoti į maldos
dienas žmonėms. Fondui už jį mokėti nereikia. Taigi rimtų nusiskundimų
nesulaukiame, o tobulinti renginį visada būtina.
- Gal turite naujų sumanymų maldos dienos darbotvarkėje? O
gal tradicijų tąsa yra šios šventės ašis?
- Taip, turime ir naujų minčių, tačiau pagrindiniai akcentai
liks. Maldos diena - dvasinis susikaupimas, prisiminimas jau išėjusių
brangių mums žmonių. Tai akcentavome pačioje veiklos pradžioje, tai akcentuojame
ir dabar. Na, o nauja yra tai, kad kiekvienais metais maldos diena
organizuojama vis kitoje vietoje. Mūsų maldos diena yra peržengusi Lietuvos
ribas. Buvo ir pas tautiečius Lenkijoje Punsko apskrityje. Tautiečių esama
ir čia pat, Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje. Manau, kad irgi reikėtų
to nepamiršti. Be to, kiekviena maldos diena yra siejama su svarbiu
kultūriniu įvykiu ar sukaktimi. Tos datos svarbios ne vien akliesiems, o ir
bendrai Lietuvos kultūrai. Na, bet visko atskleisti tikriausiai nereikėtų,
tegul lieka nedidelė intriga. Galiu tik pasakyti, kad jau galvojama apie
kitų metų renginius. Džiaugiuosi, kad patys maldos dienų dalyviai mums
siūlo temas ar vietoves, kur turėtų šventė įvykti. Keletas renginių yra
pasiūlytų ne mūsų rengėjų, o būtent pačių dalyvių. Gaila, kad pernai nebuvo
galimybės nuvykti į Tytuvėnus dėl ten praūžusio
gaisro.
- Ko palinkėtumėte maldos dienose dalyvaujantiems
žmonėms?
- Supratimo. Supratimo ir geranoriškumo. Jo yra, bet, matyt,
niekada nebus per daug.
- O ko palinkėtumėte sau, kaip organizatoriui?
- Vis aplanko mintis apie naują organizatorių. Tuomet pūsteltų
gaivesnių vėjų. Esu kalbinęs keletą žmonių, tačiau konkrečių atsakymų nesu
sulaukęs. Žinoma, norėčiau savo patirtimi dalintis su tuo nauju iniciatyviu
žmogumi. Bet jei bus lemta dirbti ir toliau šį savanorišką darbą,
nuoširdžiai darbuosiuos drauge su mūsų gerbiamu monsinjoru J. Antanavičiumi
ir kitais geranoriškais pagalbininkais. Labai norėčiau padėkoti regionų
centrų vadovams, LASS filialų vadovams, LASS respublikiniam centrui, o
Danutei Cidzikienei - asmeninė mano padėka. Dėl
šių nuoširdžių žmonių pagalbos maldos dienos tampa vis kokybiškesnės.
- Smalsu sužinoti, kaip jūs patekote į šios veiklos
sūkurius?
- Organizatoriaus darbas užklupo netikėtai. 1993 metų kovo 1
dieną pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros
skyriaus vedėju. Tvarkydamas dokumentus, kuriuos paveldėjau iš šviesaus
atminimo Juozo Karlikausko, radau daug medžiagos,
priklausančios Katalikiškajam Prano Daunio fondui. Paskambinau šio fondo
prezidentui monsinjorui J. Antanavičiui ir pasiteiravau, ką su tais
dokumentais daryti, norėjau perduoti jam. Bet monsinjoras tiesiai šviesiai
pasakė: "Tu Juozas, aš Juozas ir išėjusysis fondo narys Juozas. Mes
privalome perimti šį darbą." Dar paprašė padėti suorganizuoti antrąjį
fondo suvažiavimą, kuris įvyko 1993 metų rugpjūčio dvidešimtą dieną.
Suvažiavimo metu artimiau susipažinome ir monsinjoras pasiūlė man šią
savanorišką veiklą. Pamaniau, jog pradėtas darbas turi būti tęsiamas, ir sutikau.
Labai norėčiau, kad ir po mūsų ši veikla tęstųsi, aišku, jei žmonėms viso
to reikės, o patirtis sako, kad reikės.
|